i.grine

Eilinė diena rojuje. Žaislai po visą aslą, vakaras, reikia prieš miegą
pasitvarkyti (kad ryte mamai stogo nenurautų).

- Viliau, susidėk savo LEGO. Pažiūrėk, po visą kambarį išmėtei.

- Čia ne aš, čia tėtis.

- Viliau, negražu meluoti, nosis išaugs.

Susiima už nosies.

- Matai, jau raudonuoja. Tai kas išmėtė žaislus?

- Tėtis.

- Viliau, negalima meluoti. Niekada nemeluok man. Asiliuku pavirsi.

Vilius atsistoja ir nepasimeta:

- Mama, kodėl TU meluoji? Kodėl sakai, kad aš asiliuku pavirsiu. Kodėl tu
meluoji?

O mama ir nebeturi ką
pasakyti pati prisimelavusi

Darželyje, grupėje pastatė čiuožyklą. Eva džiaugiasi ja:
-Čia nuostabu, čia – pasaka!
-Тaip, čia NUOSAKA, - pritaria Vilius.

Vilius:
-Auklėtoja, aš mačiau ŽMOGINĘ kaukolę!

Darželio auklėtojos sukūrė Kalėdų „gerumo dėžę“ – dėžę, į kurią visi sudės dovanas ir padovanos kitiem vaikam, kurie neturi tokių dovanų.
- Čia, vaikai, reikės atnešti ir sudėti savo dovanas.
Vilius pasisiūlo:
- Aš čia savo brolį įdėsiu.

Šnekasi Vilius su Povilu. Povilas:
- Mano tėtis sensta.
- O mano tai nee.

Grįžta Vilius iš lauko ištroškęs. Pasiūlau obuolių sulčių, pasiima ir išgeria visą buteliuką. Galiausiai konstatuoja:
- Ragauju ragauju, ir man gaunasi obuolių skonio sultys.

Parvažiavo tėtis iš komandiruotės. Visų labai pasiilgęs, apkabina, bučiuoja ir meilikauja:
- Aš tuoj apsisysiosiu, aš jus taip myliu!
Vilius atsitraukia ir klausia:
- Kodėl tu apsisysiosi, teti?

Vaiką reikia prezidentu ruošti
Kaip mano kaimynas sako: “reikia vaiką nuo vaikystės prezidentu ruošti. Bušo sunėnas sąmoningai vedė ispanakalbę merginą - dabar ispanikai sudaro pusę JAV žmonių. Kai jis balotiruosis, jam tai labai padės..
Gamsahurdijos tėvas vesdamas vaiką pas kirpėją sakydavo: “žėk, gerai nukirpk, juk būsimas Gruzijos prezidentas”.
Reikia vaiką nuo vaikystės prezidentu ruošti.”

Kai mano Emilis bus politikas ir reikės sukurti sunkios vaikystės biografiją, galės sakyti, jog vaikystėje miegamajame buvo beveik tiek pat, kiek lauke. Ir tai bus tiesa, nes Emilis miega vežime tambūre, kuriame šiuo metu ne daugiau nei 12C. Kai lauke -10C, patogu turėti rudenį namuose.

O kodėl ten taip nešilta – čia jau kita istorija, kuri be Viliaus neapsiėjo.

Kodėl tambūre šalta
Prieš 2 metus, kai Vilius buvo vos pusantrų, abudu augom naujuose namuose: aš kūriau detales kabindama brangias užuolaidas, rėmindama dekupažuotus paveikslus, o Vilius perklijuodamas plintusus, išsodinėdamas gėles bei kūrybiškai paišydamas ant sienų.
Vieną rytą ruošėmės važiuoti pas gydytoją – aš įsispyriau į batus ir išbėgau tarp kitko mašinos langus nusigramdyti, nes pernakt žiemą prišala. Valau, skubu ir girdžiu Vilių prie durų šaukiant (atkreipiu dėmesį, jog lauko durys stiklinės - permatomos). Aš jį matau visą apsisnargliavusį, verkiantį – bet mojuoju jam, kalbu, kad „tuoj grįšiu, palauk, sūneli, važiuosim abudu“ ir pan. Aišku, tai jo nė kiek neramina, jis ir toliau įsispyręs garsiai verkia. Galiausiai, kai mano darbas baigtas, išsišiepusi bėgu raminti savo nekantraus pirmagimio! Capt, ogi špygutė! Durys neatsidaro.
Graibausi kišenes – neturiu raktų. Žvairuoju žvairuoju… Nesuprantu. Dar graibausi – nėra. Žiūriu pro durų langą ir matau juos anapus. Prašau Viliaus pasukti raktelį ir pati stebiuosi, - juk jis jų dar nepasiekdavo. Žinoma, mažučiai piršteliai jų nesugraibo, ir netgi bando antrą kartą duris priveržti.
Situacija aiški.
– Viliau, neverk. Aš tuoj grįšiu.
Imu klumpes į rankas ir tiesiai pas kaimynę – juk ten dabar kaip tik įsirenginėja – bus meistrų pagalbai. Panika akyse, širdį drasko žinia, kad mano vaikas vienas verkia, mamos ieško akimis prie durų, todėl nieko nepasakodama imu vyriškį už rankos ir bėgam atgal prie durų. Bent matys mane.
Vyriškis mūrininkas, ramus. Pažiūrėjo. Apėjo namą. Nuėjo. Grįžo su laužtuvu. Ėmė duris ir iškėlė. Dėkui dėkui, įbėgu, vaiką į rankas, glaudžiu prie širdies, o šis man sako: „mama, niam niam“. Pala, o kur mama mylimoji, kur tu buvai, aš taip tavęs laukiau… Na, tiek to – jau pusryčių metas.
Naujų durų neįsidėjom, su tom pačiom išgyvenom. Atėjo krizė ir kol kas jų nekeisim. Tinka tas šiltas ruduo tambūre.

O tai buvo dziaugsmo, kai Vilius prasneko. Dziugino kiekvienas zodis (dabar skamba keistai, bet tikrai taip buvo). O dar daugiau pasididziavimo kele, kai kalboje pasitaikydavo ir suaugusiuju zodziai - tokie kaip Tiesiog, taigi, ar nematai, susitariam… Nes iprate, kad vaikai kalba kaip lelytes - kur mano batukai, ne batai; skanus maistas, ne patiekalas ir tt.

Vis bandai ismokinti Tefalona vadinti telefonu, Tebelabius teletabiais, mokolina - motociklu.

Ir kai tai ismoksta - pasidaro gaila, bet prasideda kita era - logines minties.

1. Viliui 2.5 metu. Gulim pietu miegelio, nesimiega, snekames apie kazka, o akys vis uzkliuva uz demes ant lubu - ten kadaise buvo zurnalu nudauztas uodas, uodo neliko, taciau zurnalo dryzis spokso.

- Mama, kas ten?

- Ten kadaise dauziau zurnalu ir liko tokia juosta, - nesinori pasakoti visos tiesos.

- Ne, mama, cia uodas nescariom kojytes vaiksciojo.

2. Susinere rankas ant klubu:

- Kaip sirdele spaudzia.

3. Vaziuojame pas mociute i Kauna. Kelias tolimas, tai reikia palaikyti pokalbi ir su vaiku. Tetis klausia:

- Viliau, kur mes vaziuojam?

- Mes ieskom Kauno.

4. Vel vaziuojam masina keliu, kuris daro astru posuki. Pasisukam ir Vilius neislaiko:

- Mama, kelias nuluzo!

Kai suejo trys metai - dar buvo ka uzsirasyti.

5. Tetis bando uzdeti kelnes, taciau siandien ne tokia nuotaika, todel Vilius muistosi, maivosi. Galiausiai tetis netenka kantrybes ir meta kelnes:

- Eik tu kakoti, Viliau.

- Teti, as nenoriu kakoti, - nuosirdziai atsako sis.

6. - As vemiu.

Paziurim, nevemia. O ir negali vemti, nes is kur tokie vaikai zino, kas yra vemti ir kokie buna pozymiai, kai nori tai daryti.

- As vemiu!

Ir apsivemia.

7. Po sio pirmo vemimo, naturaliai suprantam, kad sergam rotu. Vaikas visai prastai atrodo, o kai jau pusveikis pasidaro, tetis sako:

- Paziurek, koks Vilius atsigaves.

- Teti, o kada as buvau mires?

8. Naturaliai po ligos, vaiko i tarnyba (darzeli) dar visa savaite negalim vesti. Namuose zaislu chaosas.

- Mama, prasau pazaisk su manim. Viena minutele.

Grizta tetis is darbo.

- Teti, prasau pazaisk su manim viena minutele.

Ir nepaisant, kiek laiko zaidi, vel isgirsti ta pati. Galiausiai begirdi tik bzzz bzzz….

9. Ziurim choru karus. Vienas choras tikrai prastai varo:

- Daina apie nieka, - pakomentuoja tetis.

Tylim, toliau ziurim.

- Si daina apie zibureli, kodel tu sakai, kad apie nieka? - atsisukes i teti teiraujasi mazius.

Dabar mums 3 su puse.

Dar tikimes bajeriu.

Vakar Kestas anksti ryte vaziavo i Siaulius ir i darzeli Viliu turejau nuvezti as. Nieko tokio, per beveik valanda susikrapsciau abudu vaikus ir susede i civiciuka nuvaziavome i miesta.

Aiksteleje isbandziau nauja dalyka:

- Viliau, ar tu nueisi vienas i darzeli? As cia paziuresiu i tave, o tu nueisi?

- Gejai.

Cia verta pamineti, kad nuo aiksteles iki darzelio yra kokia 150 m, kelias gana atviras matymui, o kadangi buvo po 9h ryto - ir zmoniu nedaug. Be to, nenorejau, kad Emilis vienas pabustu masinoje ir supanikuotu (nes jo laikas miegoti baigesi - jis jau turejo netrukus prabusti). I darzeli nestis visa 10kg toki atstuma man jau sunku.

Taigi, prasidejo mano vienisko Pinokio (Viliaus) kelias.

Ejo jis letai - vilkdamas sniega ir kartais ji paspardydamas… veliau rankomis graibydamas ji nuo tureklu. Galiausiai priejes boksta maciau su juo snekantis. Greiciausiai su Taskium bendravo, nes kai as ateinu jo pasiimti is darzo, mes visada pasisveikindavom ir atsisveikindavom su Taskium, kuris sedi dienomis bokste prie darzelio. Bet kai pokalbis uztruko - buvau benusigandanti, kad jis turbut prie tu geleziniu grotu netycia dar koki liezuvi bus iskises ir dabar turbut prie jo prikibes (lauke -10C). Jau rimtai sunerimau ir ruosiausi begti ziureti - jis kaip tik atsiplese nuo boskto vartu ir tese kelione i darzeli. Uf.

Jau ir paskutinius laiptelius pasieke. Ir kaip tycia is darzelio pastato iseina du diedai su kastuvais sniega kasti ir gramdyti. Ir jie kaip tik ant Pinokio tako. Pinokis sustoja ir ziuri. Neina. Mastau, kad turbut bijo, nes jie du - kaip kokie lapinas ir katinas, kurie nori is jo pinigus atimti. Laukiam. Niekas nevyksta.

Matau, kad lapinas su katinu apsidaro - iesko lydincio asmens, nemato, kalbina Viliu. Sis negirdziu ar sneka su jais, bet stovi vietoje. Galiausiai jie paeina salin ir pradeda gramdyti sniega siek tiek toliau (atgal, jeigu ziureti Viliaus keliones kryptimi), ir ka, mano Pinokis eina paziureti,  ka gi jie ten daro - atgal. Jo, svarstau, dar jo vieno paleisti negalima. Sulig ta mintimi, jis pasileidzia begti i darzeli ir netrukus gaunu zinia is aukletojos, kad Vilius jau atejo i darzeli. “Toks suauges, pats vienas atejo”.

Labai baisu paleisti savo vaika paciam daryti klaidas, bet Vilius jau “suauges vyras”, kuris turi va tokius “jaumenis”.